#110 žodžių

O juk meilei nebūtina auginti sparnų – ji gali duoti pagrindą po kojomis, palengvinti būtį ir atnešti ramybę nakties sapnams. Juk visos liepsnos galų gale išblėsta ir lieka šildanti židinio šiluma – kai žinai, kad pažarsčius žarijas, jos tvokstels nauju karščiu. Tik nereikia nuolat žarstekliu makaluoti, nes rusenančios anglys gali ir užgesti – kartais reikia palaukti, tik ne per ilgai, kad pridėjus delną pajustum – šilta, gyvybė dar neišblėso.

Myliu myliu myliu. Ir tave, ir save, ir nė vieno kartais. Gyvenimas toks – į kurią pusę glostysi, taip ir atrodys – arba pasišiaušęs, arba glotnus.

Socialiniai tinklai jau trimituoja – pražydo sakuros. Laukiame saulės ir važiuosime ieškoti to stebuklingojo medžio, prie kurio įamžinome savo žmogutį. Širdyje gera.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s