#114 žodžių

Šiemet lyg ir nežadėjau jokių kilometrų – nei tūkstančių, nei šimtų. Žiūriu į balkone rymantį dviratį ir nesijaučiu kalta. Turbūt tas laikas praėjo. Nebėra nuo ko bėgti, net nežinau, ar noriu atsisėsti vėl. Praėjusį pavasarį bandžiau, keletą kartų išmyniau, lyg ir viskas gerai, bet būdavo akimirkų, kai jausdavausi keistai, kaip nesavoje vietoje. Bent jau pirmuose kilometruose, kai visada jautiesi nejaukiai, tarsi būtum savaitę sėdėjęs tarp namų sienų ir tik dabar išlindęs į lauką. O tada vėjas išpūsdavo galvą, įsitempę raumenys pradėdavo salti, galiausiai tas cukraus sirupas užliedavo viską ir likdavo tik limpantis nuovargis bei pasitenkinimas savimi. Ar to man reikia dabar? Galbūt. Per daug sėdžiu prie kompo, per daug nervinuosi dėl dalykų, kurių negaliu pakeisti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s