#119 žodžių

Vakar prie vaikų žaidimo aikštelės automobilis partrenkė šuniuką. Kai išgirdau mergaitės cypimą, iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Ji rėkė ir blaškėsi, tramdoma kartu ėjusios draugės glėbyje. Tą akimirką, kai pamačiau jos rankose vis dar spaudžiamą pavadėlio rankeną ir virš bordiūro mostelėjus baltai uodegai, suvokimas, kas nutiko, trenkė su tokia jėga, kad akimirksniu pasidarė silpna. Visa aikštelė nuščiuvo, tik mamos žvalgėsi tarpusavyje, o mažieji sau toliau rausė tunelius į Australiją ir paslapčiomis degustavo akmenukus. Ta mergaitės rauda draskė paširdžius. Stačiau mažiui smėlio bokštelius ir vis tramdžiausi nepravirkusi. Gerai, kad tą vakarą aikštelėje buvo tik pypliai, kurie dar nesuprato ir nelabai pastebėjo, kas nutiko. Atvažiavo mergaitės mama ir su ašaromis paėmė šuniuką. Einant namo buvo sunku nematyti kraujo klanelio ant asfalto.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s