#127 žodžiai

Kai kurie dalykai pasimiršta, bet ne miršta – kaip kad einant seniai vaikščiotu taku nudžiungi aptikęs, kad apsamanojęs akmuo vis dar tebekėpso, iki nosies paniręs į žemę, tarsi uosdamas prasikalusių plukių pašaknes. Žmonės… Buvau pamiršusi, kad kartais nutinka nepaaiškinamas ilgesys, sumišęs su džiugesiu. Kai sutinki tuos, kuriuos norėtum apkabinti, bet niekad to nedarei, o jei ir darei – tai buvo taip seniai, kad atmintis negali pateikti nė išblukusio paveiksliuko. Kai sutinki tuos, kuriuos norėtum paliesti, bet niekada nedrįsai to daryti ir kažin ar kada išdrįsi. Nes žmonės eina ir praeina, kiekvienas savo takais – kam rūpi akmuo, o kam plukės, o kam – jų pašaknės. Viena žinau – visa tai nugrims į užmarštį, o po kiek laiko vėl nutvieks tas ilgesys galimo. Bet mes jau būsime kitokie. Galbūt labiau apsamanoję, labiau panirę.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s