#128 žodžiai

Kilometrai, vedantys į dabartį, nors greičiau į nuoskaudų kupiną praeitį. Pati suprantu, kad laikomas pyktis niekur neveda, nieko gero neduoda. Bet ką aš galiu padaryti – užaugusi tarp vilkų, nuolat kandžiojama ir apurzgiama… O paskui jie sako, ateik, parodyk švelnumą, kodėl tu tokia atšiauri. Žiūriu į jų veidus ir man norisi rėkti – kas jūs per žmonės?! Jie nesupranta ar tiesiog nenori suprasti, kad vaikai savo tėvams nieko neprivalo ir nėra skolingi. Kad išėję iš namų, į juos ne grįžta, o atvažiuoja į svečius. Jie gali dūsauti ir verkti užsikniaubę ant stalo, bet kiekviena vaiko ašara yra verta tūkstančio pragaro ratų – tad dekite iš vidaus, niekada neraskite ramybės, nes jūs patys kalti mus kažkada pravirkdę, įskaudinę, atstumę ar paniekinę. Žinau, ateis diena, kai privalėsime atleisti, bet dabar nenoriu. Vilkai kaukia…

One thought on “#128 žodžiai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s