#128 žodžiai

Kilometrai, vedantys į dabartį, nors greičiau į nuoskaudų kupiną praeitį. Pati suprantu, kad laikomas pyktis niekur neveda, nieko gero neduoda. Bet ką aš galiu padaryti – užaugusi tarp vilkų, nuolat kandžiojama ir apurzgiama… O paskui jie sako, ateik, parodyk švelnumą, kodėl tu tokia atšiauri. Žiūriu į jų veidus ir man norisi rėkti – kas jūs per žmonės?! Jie nesupranta ar tiesiog nenori suprasti, kad vaikai savo tėvams nieko neprivalo ir nėra skolingi. Kad išėję iš namų, į juos ne grįžta, o atvažiuoja į svečius. Jie gali dūsauti ir verkti užsikniaubę ant stalo, bet kiekviena vaiko ašara yra verta tūkstančio pragaro ratų – tad dekite iš vidaus, niekada neraskite ramybės, nes jūs patys kalti mus kažkada pravirkdę, įskaudinę, atstumę ar paniekinę. Žinau, ateis diena, kai privalėsime atleisti, bet dabar nenoriu. Vilkai kaukia…

Įrašo “#128 žodžiai” komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s