#130 žodžių

Nežinau, kaip jums, bet man gražiausia ta pirmoji žaluma – švelniai žalia, nepavargusi, viskas dar stiebiasi ir bujoja, saulės nenudeginta ir vėjų neužgauta. Ir tie žiedai – kasmet žydi, o vis kaip koks pirmapradis stebuklas. Ypač obelų sodai – žiūriu į tą rausvai baltą žiedą ir sunku įsivaizduoti, kad po kelių mėnesių ant šios šakelės kabos didelis obuolys. Ir nors pirmieji vakarai dar būna vėsoki, o žemė – klastinga, taip ir norisi atsisėsti po medžiu, užversti galvą, geriau – atsigulti, ir žiūrėti pro žiedų kekes į ryškų dangų. Tylėti arba patyliukais kalbėti. Tik gerus dalykus, tik apie tai, kas svarbiausia. Dėl ko plaka širdis ir kilojasi krūtinė. Dėl ko negali užmigti naktį, arba niekaip nesiliauji sapnuoti, svajoti ir norėti. Kalbėti, dalintis, būti tuo žiedu, užaugančiu į didelį obuolį – bet dar ne dabar, dar pažydėkime pavasarį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s