#133 žodžiai

Vaikai neduoda kantrybės – jie ją verčia ugdyti. Kaip ir gebėjimą žongliruoti dviem krepšiais, smėlio kastuvėliu, prakąstu obuoliu ir nosinaite – jei ne sau, tai mažai nosytei nuvalyti.

Jie neatima laiko – bet jam suteikia visai kitokią prasmę. Kai penkios minutės lovoje ar su puodeliu karštos (!) kavos yra aukso vertės, bet tokios trumputės, kad net nespėji pasidžiaugti. O tos minutės, kai jie serga arba verkia, yra be proto ilgos.

Jie nesuteikia laimės savaime – bet moko ją įžvelgti paprastuose dalykuose, kurių tu galbūt jau seniai nebepastebi: boružėlėje ant žolės stiebo, pražydusioje pienėje. Jie sukelia tavo gyvenime chaosą, įstumia tave į paribius ir situacijas, kuriose neteko būti, ir tik kartais supranti, kad esi laimingas.

Jie, vaikai, nėra gyvenimo prasmė, nors seneliai tą mėgsta kartoti – jie kurią kitokį gyvenimą, suteikia tau naujų patirčių ir vis įrodo, kad augi kartu.

2 thoughts on “#133 žodžiai

  1. Ką tik pamaitinau ir užmigdžiau savo mažių. Paskaičiau šitą postą ir apsiverkiau. Iš džiaugsmo. Ačiū!😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s