#138 žodžiai

Šiandien išsigryninau, kad vis dėlto tas laivas braška, dūsauja, bet nenuskęs. Jis plauks toli toli, bet niekada nepasieks savo tikslo, nes kas kartą vos tik pradėjus kelionę ir nustačius naują kryptį, to laivo kapitonas kartu su įgula pradeda ginčytis ir nusprendžia keisti maršrutą – tad ir blaškosi vidury jūros, niekaip neišvysdami taip norimos žemės. Kas kelerius metus imtis kardinalių permainų reiškia nuolat kelti dulkes ant kelio ir burbėti, kad nesimato, kas yra už tos dulkių sienos. Ne, brolau, šitas laivas taip ir blaškysis. Laikas krauti lagaminus ir nešdintis, kol dar bent kiek jaučiasi žemės kvapas – tikiuosi, spėsiu išlipti į krantą.

Toks tas nusivylimas – gali verkti ir dūsauti, bet tai niekur neveda. Taigi pasėdim, paliūdim ir keliaujame toliau. Tokiais momentais džiaugiuosi, kad turiu į ką atsiremti, kam pasiguosti, su kuo pasidalinti. O gal tiesiog mergaitė užaugo ir jau niekas nebaisu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s