#139 žodžiai

Šiandien buvo gana įdomi diena. Be to, kad svarbiausią dienos darbą teko daryti vėlai vakare (tikiuosi rytoj gerų rezultatų savo mylimuose portaluose), dalyvavau viename susitikime, po kurio man liko dvejopas jausmas – taip, aš galiu, o kitas – kažin, ar jie tuo patikėjo.

Kaip visada pavydas sumišęs su liūdesiu – kodėl vyrams nereikia prie nieko derintis, dėlioti dienotvarkių, planų, jiems reikia – atsistoja ir eina. O man, kad kur nors išeičiau visai dienai, reikia tiek daug visko sudėlioti, pa-pergyventi, atsiklausti kitų, išmokyti save ir išmokyti vaiką, kad jis galėtų pabūti be manęs, o aš – be jo. Šiek tiek verkiau. Dėl savo bejėgiškumo ir to, kad kitos moterys taip gyvena nuo pradžių, ir nieko, susitvarko, o aš, matai, nesusitvarkysiu. Niekur dingsiu, teks suktis. Bet ble ble, kodėl visada taip šūdinai gaunasi – kodėl vis reikia ištempti ribas iki maksimumo, kelti tą kartelę aukštyn ir aukštyn.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s