#140 žodžių

Žiauriai nuvalkioti ir banalūs šie žodžiai – rytas už vakarą protingesnis – bet jie teisingi. Vakar verkšlenau? Verkšlenau. Pusė pagalvės šlapia buvo, bet ten Dormeo, tai neturėtų supūti. O šiandien jau rami – taigi viskas bus ok. Susitvarkysime. Jei reikės, seneliai anūką paganys. Reikės, pati pradėsiu suktis greičiau. O visa kita ateina savaime – svarbu, kad būtų kuo tikėti ir sveikata vežtų.

Šiandien testavome aitvarą. Mažius iš pradžių pyko, kodėl einame į stadioną, nes norėjo eiti visai kitu maršrutu. Bet kai atsibodo sriūbauti, o tėčio krapštomas nematytas daiktas vis labiau žadino smalsumą, nusivalė atgalia ranka nosį ir nuėjo tyrinėti. Kai pavyko pakelti į dangų, džiaugėsi ir krykštavo, bet daugiausia juoko sukeldavo, kai vėjo parblokštas aitvaras dusliai smigdavo žemėn.

Reklamos aukos. Taip gražiai reklamuoja Selitos girą – atsiprašau, bet šūdų šūdas. Tokio prasto giros skonio limonado dar neteko ragauti. Stebiuosi, iš kur ten tie medaliai etiketėje.

2 thoughts on “#140 žodžių

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s