#141 žodis

Kiek danguje žvaigždžių išblėsusių – tokių šaltų, nešildančių…
Kiek mėnesių krauju sudegusių, vis kritusių ir kilusių…
Ir saulė – amžino sprogimo įkaitas,
O tu – lyg ir pažįstamas,
bet jau seniai išdilęs,
nes atmintis – perono paleistuvė –
seniai pagelto dantys ir išpuvo –
ir nebėra ko prisiminti, ar ko verkti,
ilgėtis, geisti prisiglausti,
nes nebėra to, kas jau buvo,
rytojus gimė, užvakar pražuvo.
Taip ir mes dviese kada nors nudilsim,
meluosim, krisim ir vėl kilsim,
tiktai širdis – naivi mergiotė,
stovės tarp durų, staktą glostys,
o tu sakysi, nėra laiko,
arba dabar, arba… Nelaiko
tie nervai, puodai ir stiklinės,
myliu tave, kaip durnė paskutinė.
Mylėsiu ir rytoj, duos dievas,
amžinai mylėsiu,
tu tik nebūk
liūdnu pelėsiu…
Žvaigžde būk –
akmeniu suspindusiu
tamsioj erdvėj,
ledu pavirtusioj.
Mylėsiu tyliai,
viską tversiu,
tik neišeik,
daugiau negersiu.
Tiktai truputį,
tik šį rytą,
kai saulė danguje
matys mus girtus.
Pamiršiu viską… tu nutilsi.

 

 

One thought on “#141 žodis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s