#143 žodžiai

Kai mūsų smėlio laikrodžiai išsilydys saulėkaitoje ir iš visų minučių, tylių įkvėpimų ir garsių atodūsių, laimės akimirkų ir nevilties valandų liks tik blizgančio stiklo fragmentas, aš žinosiu, kad mes nugyvenome puikų gyvenimą. Jis bus nepanašus į kitų, o galbūt pernelyg šabloniškas, tačiau jis bus mūsų – vienintelis toks, nepakartojamas.

Kai manęs nebebus, o tave sunkio jėga baigs prispausti prie žemės – ak, kokia egoistiška mintis, kad vis tik aš išeisiu pirmoji, nes juk moteris reikia praleisti pro duris, apvilkti paltą ir panešti rankinę -, aš kvėpuosiu tau į veidą ir kasryt bučiuosiu pavargusių akių vokus, žadėdama, kad mes greitai susitiksime.

Kai iš viso to, kas buvo, nebeliks nieko, o mes būsime pavirtę viskuo – pakelės medžiu ir bumpsinčiu vaiko kamuoliu, nesusikalbėjimu, pažadu, o gal rasine neapykanta -, mes žinosime, kad viskas visada pasikartoja, ir vieną dieną mes vėl susipažinsime iš naujo. Galbūt atgimsime ne žmonėmis, bet vėl mylėsime.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s