#150 žodžių

Šiandien apturėjome antrą pasimatymą su vyru – mažius po pietų miego buvo užglostytas, užkutentas ir įkalbėtas rengtis ir važiuoti pas senelius. Bičui važiuoti patinka, net jei kieme su automobiliu tereikia apsisukti – tai daug įkalbinėti nereikėjo, tik frazė “pas senelius” kėlė kažkokį nepasitenkinimą. Nors jei mane kas tik pabudusią įkalbinėtų važiuoti pas senelius, turbūt irgi nebūčiau laimingiausias padaras pasaulyje, net jei tie seneliai leidžia tai, ko neduoda tėvai.

Nuvežėm, pamojavom, iškart susiraukė, bet greitai dėmesį patraukė kiti dalykai. Sėdom į mašiną ir atgal į miestą. Pasiėmėme kavos ir nuėjome į kiną. Didelis įvykis – žiūrėti filmą dviese be jokių pertraukų, tampomų rankovių ir lakstymų į virtuvę, vonią, tualetą, rankiojant išmėtytus sausainius, verdant košę ar kitaip patarnaujant mažiems įnoriams čia ir dabar.

Kadangi spėjome į seansą, pasirinkome Alisą Veidrodžių karalystėje. Pasaka, tebūnie pasaka. Man patinka tokie estetiški, praktiškai tobuli vaizdai, žodžių žaismas, lengva istorija.

Alisa: Hold on, everyone.
Skrybėlius: I don’t wanna hold on!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s