#153 žodžiai

Žiūrėk, dar mėnesiukas ir būsiu įpusėjusi savo 365+1 žodžių projektą – dievaži, kuo toliau, tuo sunkiau. Čia kaip į kalną lipti, jau nekalbu apie kokio nors Puntuko ridenimą.

Nenoriu būti nuobodi ar neįdomi. Bet esu. Esu tokia ribota, netobula, su savo didelėmis bei mažomis silpnybėmis, kvailomis mintimis, neišmatuojamu irzuliu ir nepasitenkinimu. Kai dievai dalino gyvenimo džiaugsmą, į mano dubenį įdrėbė kiek priklauso, bet, žinai, kaip kartais būna dedant košę – kažkur viduryje visos makalošės liko oro tarpelis. Taigi va tame tarpelyje aš jau kurį laiką tupiu – viskuo nepatenkinta, vis norinti kažko geriau, daugiau, stipriau…

Erzina tos frazės, kad niekas kitas nepadarys tavęs laimingo – tik tu pats. Erzina, nes tai yra tiesa. Tai kodėl aš save šitaip ėdu, jei tenoriu labiau džiaugtis? Reikia imti ir džiaugtis, nieko nelaukiant, nes rytojus – rytojus yra reliatyvus dalykas, galintis atpūsti netikėtų permainų ar sukrėtimų. Taigi – dabar.

Atsidūstu, pasižiūriu pro langą, tyliai sau pažadu – jei ne šiandien, tai gal rytoj. Arba poryt.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s