#157 žodžiai

Mes turbūt nelabai mokame švęsti tėvo dieną, nes mums mokykloje liepdavo kalti eilėraščius ir dainas apie mylimą mamą, bemieges naktis ir šalna nubarstytus jos plaukus, pavargusias rankas. Ir kaip pastebėjo ne vienas ir tikriausiai ne kartą, kaip turi jaustis tėvas mokykloje, kai vaikų choras ošia meilę mamai, bet neprataria nė žodžio jam, kuris tikriausiai dieną naktį dirba, arba kiloja vaikus ant rankų iki lubų, mokina važiuoti dviračiu, galiausiai mašina, rodo pavyzdį – net jei ir blogą, bet pavyzdį. O gal tėvų dalia būti rūstiems, nuolatos susiraukusiems, vis kažkuo nepatenkintiems, tokiems, kokių bijo vaikai – parėjus tėvui visi nuščiūva, skambėjęs juokas staiga nutyla – neerzink tėvo, sako mama, jis pavargęs. O tėvas sėdi sukumpęs, užsikniaubęs kumščius ant stalo ir visą vakarą kalba, kalba, kalba, žodžiais duria ir duria, nes tai kalba ne jis, o išgertas butelys, kaimyno ištartas pašiepiantis žodis ir niekaip negyjanti nuoskauda, kad viskas yra ne taip, kaip jis norėtų – nesiseka ir tiek, bet juk kažkas dėl to kaltas…

One thought on “#157 žodžiai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s