#164 žodžiai

Kartais geriausias motyvatorius būna paspardymas šiknon, arba kai gyvenimėlis įspaudžia į kampą ir nei rėkt, nei bėgt. Va taip man bus su vairavimu. Šiandien po turbūt ketverių metų pertraukos buvau pasodinta prie vairo. Važiuojam, sako. Gazo, gazo. Nu važiuojam. Žinai, kai sekasi, kai pavaros gražiai persijungia, viskas OK, bet tereikia užgesti kelis kartus iš eilės, ir prasideda nervinis tikas. Pasėdžiu, padūsauju, patampau šalio kamputį ir vėl bandau. Ir vėl, ir vėl. Kol bent kiek persilaužiu. Po kelių valandų kartojame, ir darosi akyse šviesiau. Nors pagalvojus apie normalų išvažiavimą į eismo srautą darosi mažumėle silpna. Pala, apšilsiu aikštelėje ir visokiuose pamiškių keliukuose ir vėl grįšių į trasą. Jei galėjau vairuoti tada, kodėl turėčiau negalėti dabar? Juo labiau, kad reikia.

Kai žmonės, neturintys vaikų, pradeda komentuoti auklėjimo ypatumus, pavyzdžiui, šeimos gydytojai užkliuvo mažiaus nepaklusnumas, kodėl vis norisi atšauti, kad kai turės savo vaikų, galės kalbėti ne vien sausa teorija, o gyvais pavyzdžiais. Bet tyliu, nieko nesakau. Palinksiu galva, pagūžčioju pečiais, padūsauju – taip, taip ir ramiai išeinu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s