#167 žodžiai

Bažnyčios – man labai patinka Vilniaus dangų raižantys bažnyčių stogai, varpinės. Šiandien stovėdama prie Europos PC ir laukdama autobuso namo žiūrėjau į tarp kitų pastatų kyšančius bažnyčios priešais Kalvarijų 1 bokštelius. Atrodė tokia trapi, tarsi popierinė, visai ne 3D. Lyg ne savo vietoje, o tuo pačiu kaip niekada ten, kur ir turi būti – nes kiti pastatai išdygo gerokai vėliau (spėju).

Keliaudama labai mėgstu užsukti į bažnyčias. Kažkodėl jos traukia visus turistus kaip lankomi objektai, nors namuose į bažnyčias turbūt užeinama rečiau. Nes gi šalia, nejaudina, tiek kartų matyta… O štai svečioje šalyje – oho, koks grožis, kaip netikėtai sugalvojo tas palaimintas bažnyčią projektavęs architektas… ar tik ne ponas Dievas prisidėjo prie brėžinių, gal net mažuoju pirštu skiedinį maišė…

Architektūra, kažkoks jausmas, tik tiek. Žiūriu į tuos nuzulintus klauptus ar likusius takelius grindyse nuo dažno vaikščiojimo konkrečiomis šventovės vietose, ir galvoju, kad tiek daug žmonių pro čia ėjo kažko prašydami, kažko laukdami, galbūt dėkodami. Padėkoti – štai kas yra svarbu. Neužtenka vien tik prašyti ar atgailauti, kartais svarbiausia yra padėkoti už turima.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s