#169 žodžiai

Kartais įdomu pasitikrinti, kaip veikia protas ir širdis. Pavargusi baruosi, kad viskas, įkyrėjote, supakuosiu jus abudu ir išsiųsiu pas senelius, o kai reikėjo pirmus kartus palikti kelioms valandoms – ir delnai drėko, ir širdis kalatojosi kaip vėjo varpeliai per uraganą. Dabar palieku ramiau, bet kaskart grįžtant suklustu jau prie laiptinės durų, ar neverkia, ar viskas gerai. Greitai teks palikti svetimiems, tai vėl pradeda drėkti delnai…

Suvokimas ateina tą pačią akimirką, širdis žino, o protas apsimeta nesuprantąs. Berods pirmą-antrą savaitę po mažiaus Atėjimo, sakau vyrui, kad dar nelabai suvokiu, kad tas kniurkulas yra mūsų vaikas, tarsi kas būtų davęs „tamagočį“ ir dabar reikia jį maitinti, prausti, rūpintis ir sūpuoti. O tas net atsilošė: „Tu ką, taigi čia mūsų kūnas ir kraujas!“.

Arba kaip suvokiamos vertybės. Vyro neseniai paklausė, koks jo didžiausias gyvenimo pasiekimas, ir jis atsakė, kad tai yra vaikas. Šioje vietoje likau nuginkluota, nes, kai manęs paklausia to paties, aš dažniausiai vardinu profesinius pasiekimus, kuriais didžiuojuosi. O, pasirodo, gali būti ir kitaip – vertinga gali būti tai, kas nutinka to norintiems.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s