#171 žodis

Pyktis auga maitinamas nusivylimais. O nusivylimai – nebūtinai nutinka tuomet, kai kažko labai tikiesi ar labai nori, bet niekaip nepavyksta. Kartais jie tiesiog atsitinka. Neplanuojant. Nesitikint nieko, o rezultate vis tiek sėdint suraukta veido mina. Nes gyvenimas, nu. Bestijos ir velniai.

Ir kartais skaudinantis žodis ištariamas ne todėl, kad būtų norima įskaudinti kitą – o tiesiog, kad pačiam tuo metu nepakeliamai skauda.

Vat ir nežinai, kodėl slogu: ar kad naktį sapnavai nesąmones, ar kad rutina įsuko, ar kad norimas dienos planas nuėjo šuniui ant uodegos, kad ir vėl, bobut, likai prie suskilusios geldos, nors jau regėjai ištaigingus rūmus su baltais bokšteliais. Gal mažiau reikia gerti visokių putojančių prieš miegą – o tai kitą dieną parūgusi pati nuo savęs.

Pavargau išties. Labiausiai vargina ta nuovargio ir nepasitenkinimo būsena, kuri, žinau, praeis.

Dar vienas gražus, bet tuščias sakinys. Kažkokia gili mintis. Lengvas pašmaikštavimas, atodūsis ir visai vykęs palyginimas, kurį bus galima panaudoti dar keletą kartų – jei ne čia, tai kokiam nors tekste. Vėl gražus sakinys, vėl atodūsis. Dar čia keli žodžiai, nes pritrūko iki reikiamo skaičiaus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s