(1) „…Simonui tai primena vaikystę, duobes, kurias jis matė kadaise, duobes, kasamas namų pamatams, šiukšlėms, karstams, žmonės kaip šiukšlės užkasami į žemę, žmonės virsta šiukšlėmis, sudraskyti į smulkius gabalėlius, kai šalia jų sprogsta minosvaidžio mina, paskleidžianti savo skeveldras 200 metrų spinduliu, Simonas laiko tokią miną savo rankose, ji tamsiai žalia, blizga, nes blogai nuvalyta, mat minos laikomos ilgai, tamsiai žaliose dėžėse, jos ten tūno daugybę metų įsiraususios į pakulas, kurios primena šiaudus, primena kūdikėlio Jėzaus guolį ėdžiose, kodėl tu taip ilgai laikai tą prakeiktą miną, klausia Simono taikytojas, ji labai sunki, atsako Simonas, tarsi laikyčiau visą pasaulį savo rankose, mes vėl gausime velnių, šaukia taikytojas, greičiau nešk tą suknistą pasaulį čia ir kišk į vamzdį, mes paskutiniai, visi jau iššovė, ir Simonas atsargiai neša kūdikėlį Jėzų, lėtai artinasi prie minosvaidžio, prie kurio stovi Juozapas ir švenčiausioji Mergelė Marija, neša ir tuoj įgrūs jį į vamzdžio nasrus, kūdikėlis Jėzus nušliauš žemyn glotniu vamzdžiu, atsitrenks į daužiklį ir išlėks kaukdamas iš vamzdžio kūdikėlis Jėzus, ir sudraskys visus, kurie pasitaikys jo kelyje…“
Sigitas Parulskis, „Nutylėtų lelijų miestas“.
ashtroka 