#174 žodžiai

(3) „…jie pasikeitę, nebe tokie jautrūs kaip anksčiau, kai prisilietę merginos kaklo sustingdavo ir virpėdavo, ir siųsdavo po visą kūną nerimo ir drovumo signalus, po visą paauglio kūną, o dabar jie nebe tokie, dabar jie surambėję, dabar jie nebetinka prisiliesti prie merginos kaklo, dabar jie nebetinka priimti kūdikėlio Jėzaus kūną, nes gali kliudyti ploną membraną ir net nesuprasti, ir net nepasiųsti jokio drovumo ir nerimo signalo į vis dar paauglišką suaugusio vyro kūną, nes visus signalus paprasčiausiai aplenktų kūdikėlio Jėzaus skeveldros, jis sudraskytų visus, ką tik sutiktų savo kelyje dviejų šimtų metrų spinduliu, dviejų tūkstančių metų spinduliu, visus ir viską, iš savo šiaudinio guolio ėdžiose, mažas piktas dievas, prikimštas sprogstamosios tikėjimo galios, tikėjimo, kuris taip sunkiai myli ir taip lengvai žudo, taikytojas su seržantu kelia vamzdžio galą ir kūdikėlis Jėzus pamažu artinasi prie virpančių Simono delnų, ir viskas kaip vaikystėje, Simonas klūpo prie Dievo stalo, virpančias rankas pakišęs po plona drobine staltiese, išsižiojęs laukia, kada Kristaus kūnas pateks jam į burną, viskas kaip vaikystėje, ir viskas atvirkščiai, nes dabar Kristaus kūną išspjaus vamzdžio burna…“

S.Parulskis

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s