#175 žodžiai

(4) „…ir niekas nepasako „Kristaus kūnas“, ir niekas neatsako „Amen“, viskas vyksta visiškoje tyloje, net ir tada, kai mina iššliuožia iš vamzdžio, net ir tada, kai Simonas neša ją atsargiai atgal į dėžę ir užmauna ant sprogdiklio apsauginį gaubtelį, net ir tada visi vis dar tyli, tarsi būtų priblokšti tikėjimo, kuris taip sunkiai myli ir taip lengvai žudo, ir toks sunkumas kojose, ir toks sunkumas ant krūtinės, ant pečių, tarsi neštų visą pasaulį, taip jis man pasakojo“.

Mano mylimas Sigitas Parulskis, naujausias romanas „Nutylėtų lelijų miestas“.

Ir kaip nemylėti?

Kai rašau savo tekstus, ne visada būnu jais patenkinta. Bet kartais slapta viliuosi, kad bent kiek primenu moteriškąjį Parulskį, tik su daugiau plaukų ir gražesne nosimi. Gal pasiekusi Žemaitės amžių galėsiu ir aš taip rašyti. Anądien pirkau Anetos Anros knygą „Paleistuvės, arba meilė pagal Niurnbergo mergelę“. Atkreipiau dėmesį, kad knygos tiražas – 1 200 egzempliorių. Atrodo, niekingai mažai, bet paskui pagalvoju, dievuliau, jei aš taip gerai rašysiu, ir kokia leidykla surizikuos išspausdinti bent tokį tiražą, taigi klyksiu į pagalvę iš isteriško džiaugsmo, o paskui naktimis vartysiuos galvodama, kad niekas neperka.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s