#176 žodžiai

Nebūtinai turi būti taip, kaip noriu. Nes gi visi išbandymai, visi stūmimai iš komforto zonos kažkada bus įvertinti ir nublizginti. Kaip kad sunkiose kelionėse mes keikiame trinančius batus, klaidinančius žemėlapius ir per brangius pusryčius, bet praėjus kiek laiko mes atsimename tik įsimintiniausius epizodus – na, teko pavaikštinėti Venecijoje šlapiais bateliais, o vėliau juos džiovinti su viešbučio plaukų džiovintuvu – na ir kas. Užtat yra ką atsiminti, o kitą kartą atsargiau planuosiu lagamino turinį ir įsimesiu tinkamesnę avalynę.

Mokomės. Visada mokomės, o geriausia – iš savo klaidų. Vakar vaikų žaidimo aikštelėje vienas tėvas pasakoja, kad leidžia dukrai nukristi, užsigauti, nes kitaip neišmoks, kad reikia tvirčiau laikytis, atsargiau lipti ir pan. Sako, pilu arbatą, o ta rėkia, kad nori puodelio – karšta. Nesvarbu – duok ir viskas. Duoda. Pačiupinėja ir iškart supranta, kad ten karšta ir gerti negalima. Tokio amžiaus pypliai jau protauja, karšto nepaims, nebijok – pakanka po pietų miego saulei įkaitinti aliuminines čiuožyklas, ir vaikai užkopę kopėčiomis čiuožti iškart sukasi atgalios, nenori ant karšto sėsti, nors greitai nučiuoždami nė nepajustų skirtumo. Bet tu pabandyk juos įtikinti…

Kartais noriu, kad viskas būtų paprasčiau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s