#177 žodžiai

Dėsningumai. Praėjusiais metais buvo liepos pradžia, buvo žiauriai karšta, o pas mane virtuvėje riogsojo kalnas braškių, kurias viriau į uogienę ir keikiausi, bet nuo to uogienė netapo blogesnė – dingo pirmoji iš lentynų. Šiemet viskas kartojasi: vėl braškės, vėl karšta. Tik šįkart beveik nesikeikiu. Nes štai verdu naktį, o ne dieną. Nežinau, kiek ištempsiu, vienas didelis puodas uogienių virimui, o tų braškių gerokai daugiau, bet labai norisi bent dalį stiklainių užpildyti, kol namie vėsu. Tiesa sakant, dėl karščio nelabai galime skųstis, šie namai kol kas vėsiausi iš visų, kuriuose teko prakaituoti per karščius – nežinau, ar palankus kampas, ar tai, kad sąlyginai mažai saulės, bet vasarą gyvename komfortiškai. Tai va, braškės ir Dansukker, vėl ir vėl.

Mažius, žiūriu, irgi mėgsta double check. Pavyzdžiui, nusibrozdinti alkūnę, kurią jau buvo nusibrozdinęs dieną prieš. Ir kai per vieną dieną sumąsto du kartus atsitrenkti galva į tą pačią vietą, tik skirtinguose lokacijose – pas senelius, o vėliau svečiuose -, nori nenori pagalvoji, kad neveltui sakoma “nelaimės po vieną nevaikšto”. Tai kad net nubrozdinimai ar mėlynės mėgsta ištikti lygiai tose pačiose vietose. Kad skaudėtų užtikrintai. Ufff.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s