#179 žodžiai

Atmintis kartais mėgsta pokštauti. Aš iki šiol tebegalvoju, kur man matyta ta mergiotė, dėliojanti maistą į lėkštes IKEA valgykloje (restorane, pardon). Pirmą kartą ten nuvažiavusi sutikau ją ir kas kartą vėl pamačiusi tebekrapštau smegenų vingius su magnetine šakute, kuri taip smagiai pritraukia stalo peilį. Kiek laiko jau praėjo? Beveik keturi metai. Tikriausiai ji man kažką primena, nes per tiek laiko tikrai būčiau iškapsčiusi bent kažką apčiuopiamo.

Kai mažiui reikia daryti ką nors nemalonaus, pavyzdžiui, stipriai laikyti, kol jis rėkia ir bando ištrūkti, nes jam kerpa plaukus/leidžia vaistus/ima kraują iš piršto/arba dar baisiau, aš pati jį prispaudžiu ir lašinu vaistus nuo slogos, vis pagalvoju, ar tai netaps pirmuoju prisiminimu, kurį jis visiems pasakos užaugęs. Sakys, vat mano pirmas atsiminimas, kaip tėvai mane kankina, labai ryškiai atsimenu, kaip man negera ir kaip stipriai ant jų pykstu…

Bet visada gali įstrigti kas nors gero arba neutralaus. Savo pačios pirmąjį prisiminimą identifikuoju kaip pasivaikščiojimą prie sodo, kai pareinu į kiemą ir berods pamatau ant suoliuko sėdintį A.A. senelį. Tik kartais mąstau, kad tuos pirmuosius atsiminimus jau esu pamiršusi, ką prisimenu – tėra išgalvotas miražas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s