#180 žodžių

Namų tyla

Namų tyla, kai vėsta arbata puodely,
kai vaikas miega ir šnopuoja tyliai,
turbūt sapnuodamas tą smėlio pilį,
kurią mama pastatė – jis sugriovė…
Namų tyla, kai musės tarpdury balkono
vis suka ratą kartais
pasiglėbesčiuodamos,
kai šuo suamsi už virtuvės lango,
o puode liaunasi sriuba
ritmingai kunkuliuoti…
Namų tyla, kai tyli telefonas
ir tingiai ūžia senas kompas,
kai net kaimynai eina pamiegoti,
nes jau pavalgė ir du kartus pasiginčijo,
kas niekada neplauna indų,
o kam sunkiau savus darbus nudirbti…
Ir aš tyliu, nes neturiu su kuo kalbėti,
tu išvažiavai, o vaikas miega,
todėl pirštų galiukais kalbinu
kompiuterį, o jis man mirksi,
kartais muzikos pagroja,
bet tyliai, tiktai tyliai,
nes vaikas miega,
o musėms reikia intymumo,
kaimynams – pailsėti reikia,
o man – rašyti ir rašyti…
Todėl rašau, namų tyla netrukdo,
tik baisiai traukia miego,
gal arbatos
išgersiu
ir
parašysiu,
kaip šunys amsi,
barasi kaimynai,
kada sugrįši,
meile paskutine?
Mes lauksim,
pastatysim smėlio pilį,
suvalgysim ir sriubą,
ir triušieną,
dar torto gabalas
nuo ryto liko,
tik nežinau,
ar išsaugosim iki rytdienos,
kai tavo žingsniai
sutrepsės prie durų,
širdis spurdės…
Sugrįžk namo,
pasiilgom, mylim.

 

 

2 thoughts on “#180 žodžių

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s