#182 žodžiai

Yra mamų, kurios gimus vaikams nustoja gyventi savo gyvenimą, nes gyvena tik savo vaikais. Jos bijo pražiopsoti tą akimirką, kai vaikas paūgėja vieną centimetrą ar pasunkėja dešimčia gramų. Jos gali valandų valandas nemirksėdamos žiūrėti į savo kūdikius, bijodamos praleisti pirmąją šypseną, o gal sapno virpinamus vokus.

Bet aš žinau, kad ir kiek nuotraukų bedarytum, net jei savo vaiką fotografuotum kas akimirką ir dar skirtingais fotoaparatais iš visų pusių, tu vis tiek galvosi, kad nuotraukų yra per mažai, kad buvo galima padaryti kažką geriau – pavyzdžiui, fotografuoti kas mėnesį tam tikroje vietoje ar su tam tikru užrašu, o paskui visa tai sudėti į gražų koliažą ir su pasididžiavimu rodyti, matote, kaip aš padariau, kaip mano vaikas puikiai auga. Ir net jei nepaleisi savo vaiko iš rankų, tu vis tiek jausi kartėlį, kad gal reikėjo panešioti ilgiau.

Labai smagus jausmas, kai vaikas atbėga ir puola tau  glėbin. To nepajusi, jei savo vaikui neleisi nubėgti nuo tavęs. Reikia jį paleisti. Kartais palikti su kuo nors kitu. Kad pasiilgtum, kad vėl džiaugtumeisi ir nepyktum dėl išlietos arbatos ant savo mėgstamų batelių. Nes vaikai – jie tokie. Užauga, išeina.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s