#184 žodžiai

Jei meilė būtų gyvūnas, kas ji būtų tau? Ar murkianti katė ant tavo kelių, kitam leidžianti nagus ir žiežirbas? O gal draugiška ir paklusni kaip gerai dresuotas šuo? O gal kaip arklys – vieniems žirgas, skraidinantis ir penintis adrenalino žvėriukus, kitam – pavargęs kuinas, sunkiai tempiantis savo noragą kreivai išartoje vagoje, ir nors gali pykti ant jo, kad jis nežengia tiesiai, turi pripažinti, kad arklys eina taip, kaip tu jį valdai. Jei nevaldai, pyk ant savęs, ne ant arklio.

Man meilė būtų paukštis. Su savo ritualais ir savo ritmu. Ji gieda, kai to reikia, ir tyli, kai to nori. Ji suka lizdą, nes taip jaučia. Ji sprunka nuo plėšrūno, nes taip jaučia. Ji visa jusli, nesvarbu, kad maža ir kartais pasišiaušusi.

Kartais matydama skirtingas žmonių poras, pagalvoju, dieve, ką tu jame radai, arba, kuo ji tave apkerėjo. Net jeigu ir kartais, tik kartais, būnu teisi, dažniausiai aš neturiu jokios teisės galvoti, kad šitie žmonės vienas kitam netinka – jie yra kartu, ir turbūt yra kažkoks nematomas juos jungiantis krislas. Galbūt tik siūlelis, galintis nutrūkti užėjus už kampo, bet tai yra ryšys. Ir tas ryšys jiems yra svarbus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s