#186 žodžiai

Šiandien buvo didelė diena. Diena, kurios laukėme ir kuriai ruošėmės, bet vis tiek jautėmės, bent jau aš, nepadariusi visko, ką galėjau. Na ką, viskas praėjo sąlyginai gerai. Pirmyn buvo lengva, atgal – kiek sunkiau, bet ta mintis, kad vaikas verkia ne todėl, kad eina į darželį, o kad nenori iš jo išeiti, savotiškai glostė širdies pakraščiukus. Žiūrėsime, kaip seksis rytoj.

O paskui buvo lietus ir saulė, vėl lietus ir saulė. Kai jau rodėsi, kad joks debesis mūsų neišgins namo, užėjo lietus. Kai romantiškai tame lietuje lesinome balandžius, kuriems buvo dzin, kad šlapia, galvojau, kaip protingai padariau apvilkusi lietaus striukę savo vaikui ir kaip kvailai pasielgiau pati į lauką išėjusi su megztiniu. Kai taip geidžiama bandelė jau buvo suaukota skrajūnams, keliavome namo. Jau senokai neteko šitaip sušlapti lietuje, tikiuosi, plaukai nenuslinks, žinote, laikai baisūs…

Šiaip aš sau buvau pasakiusi, kad daugiau jokių bandelių, ir mes dvi dienas be jų apsiėjome. Bet kai šiandien mažius parduotuvėje pasuko prie šokolado lentynos ir pradėjo mane tampyti už rankovės, pagalvojau, kad geriau bus bandelė. Vis dėlto juk šiandien buvo didelė diena – mūsų vaikas ėjo pirmą kartą į darželį. Kaip greitai bėga laikas…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s