#187 žodžiai

Po antros dienos darželyje pradedu abejoti, kad penkių dienų adaptacijos planas yra įmanomas realiame pasaulyje. Nes jei vaikas, visą laiką buvęs su mama, tėčiu ar kitais šeimos nariais, yra patalpinamas į svetimą aplinką, apsupamas nepažįstamų auklėtojų, kaip jis gali per penkias dienas nustoti ilgėtis ar verkti mamos? Įmanoma tik tada, jei vaikas iš prigimties yra pozityvus, priimantis visus naujus dalykus su šypsena, arba pernelyg ramiai į viską reaguojantis. O visiems kitiems adaptacijos savaitė įmanoma tik tada, kai visas pasaulis pradeda suktis dėl jo, auklėtojos jį kibina, šypsosi, laksto su pripūstais balionais, daro viską, kad jis negalvotų, jog nuobodu, kad neturėtų kada susimąstyti, o kurgi ta mama pradingo, lyg ir žadėjo greitai sugrįžti, bet štai aš jau suvalgiau priešpiečius, o ji dar negrįžo…

Rytoj turėsime laisvą dieną, tad jokio darželio. Bet ketvirtadienio laukiu vėl su nerimu – nors šiandien ėjau su puikia nuotaika ir motyvacija, kad viskas ok. Pasirodo, ne ok. Mano akimis, auklėtoja nerado ryšio su mažium. Tarsi neieško. Suprantama, su senbuviais vaikais lengviau bendrauti, jie jau pripratę prie kitos aplinkos, prie darželio rutinos, bet reikia jaukintis ir naujokus. Juolab, kad tai lemia, ar norėsiu jiems mokėti toliau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s