#188 žodžiai

Aš dar normaliai negrįžau į darbą, nors nieko kito nedarau, tik dirbu, kai tik turiu galimybę ir laisvą akimirką (nu ok ok, dar blevyzgoju visokiuose G+ ir superkvaišų forumuose), bet jau pradedu gyventi nuo savaitgalio iki savaitgalio. Nors gana dažnai atsipučiu ketvirtadienį ar penktadienį, nes savaitgalis būna darbingas, jei reikia paruošti tekstą pirmadieniui, arba norisi užkaišioti visokias skyles, atsiradusias dėl laiko stokos.

O kiek dar dalykų, kuriuos noriu daryti, bet nedarau… Anądien diskutavom, kad vis dėlto ėjimas su vaiku į lauką yra darbas. Viena, kai tas vaikas mažas ir guli vežimėlyje ar sėdi akis išpūtęs, kol tu ramiu žingsniu matuoji takelį, galbūt gurkšnoji kavą, arba skaitai knygą parke ant suolelio jam miegant. Visai kita, kai tas vaikas paauga ir tu visą buvimo lauke laiką vedi derybas, kas galima ir kas ne, kai bėgioji iš paskos, gaudai, gelbėji, ramini, neši, supi sūpynėse, saugai prie čiuožyklos ar kitos laipynės. Kas kartą jaučiuosi kaip asistentė, nuvalanti kaktą ir pasiūlanti gurkšnį vandens, tam mažam bosui, kuris šiandien nenori autis naujų guminių botų ir vis bando tave įtikinti, kad jo sportbatukai jam dar ne per maži.

Kantrybės, kantrybės… o šiaip, greičiau tas savaitgalis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s