#189 žodžiai

Knaisioju rašliavų archyvus:

Kartais pašto dėžutė būdavo prikišta reklaminių bukletų, senų laikraščių, nemokamų žurnalų. Norint įkišti tuos kelis laiškus, tekdavo traukti visą šlamštą lauk ir versti į čia pat stovinčią šiukšlių dėžę. Kitą dieną – vėl tas pats. Paštininkas su įniršiu baladodavo pašto dėžutę – „Na, kas per moteris toji Suzana Pi“…

Vieną dieną Paštininkas įniršo – pašto dėžutės plyšys buvo užklijuotas lipnia juosta. Nemačiomis sugraibė krepšio kišenėje peiliuką, prikišo ašmenis ir… „Ne, aš šito nedarysiu…“, – pasitaisė krepšio diržą ir pradėjo lipti laiptais. Kuo aukščiau lipo, tuo labiau kilo įtūžis, tačiau, savo nuostabai, prieš pat duris, paženklintas 12 numeriu, į kumštį suspaustas delnas išsitiesė ir švelniai paspaudė durų skambutį. Už durų skambtelėjo varpai – ding-dong-dung. Kažkas sušlamėjo, duslus žingsnio aidas priartėjo prie durų.

Durys prasivėrė. Jauna moteris, gal dvidešimt devynerių metų, susisiautusi į oranžinį šilko chalatą, paraitotomis rankovėmis, basa, įdėmiai žvelgė į Paštininką:

-Jūsų pašto dėžutė užklijuota.

-Taip.

-Kodėl?, – impulsyviai ištarė jis.

-Tiesiog, – šyptelėjo ji.

-Tai jeigu jūs nenorite gauti laiškų, tai parašykite visiems savo adresatams, kad jie nerašytų iš viso!

-Ar jūs žinote, kaip vargina tas ėjimas į apačią? Eiti tik dėl pašto dėžutės? Kas kartą tikintis rasti laiškų, tai taip erzina…

2010 m.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s