#190 žodžių

Dievai mėgsta siųsti išbandymus adaptacijomis darželyje ir vaikų ligomis. Tokiomis, kai neturi laisvų rankų ir visą dieną vaikštai nesipraususi, nelabai pavalgiusi ir nelabai su OK nervais. Absoliučiai ne OK.

Bet tai ką moterys – ką geriausia moka – pažliumbia. Iš pradžių nustoja žliumbti, pagalvojusi apie ant pagalvės varvančią kosmetiką. Paskui pratęsia žliumbimą prisiminusi, kad šiandien taip ir neturėjo nei laiko, nei poreikio pasidažyti. Žliumbimą užbaigia mintimi, kad kažin kaip tas veido kremas nuo raukšlių reaguoja su ašarų druska.

Nenoriu raukšlėtis.

Mano galva pražilusi, ir jei kas kada pabaksnoja, kad štai kokia žilė kyšo, atsakau, kad tai yra požymis nedurnos galvos. Bet šiaip dažniausiai tuos netikėlius pamirštu bent kelioms savaitėms, kol neatauga dažytų plaukų šaknys ir vėl neišlenda druska su pipirais. Būtų gerai, kad nereikėtų tų plaukų dažyti, bet vaikščioti marga kaip ožka – thank you, ne.

Idealiausia būtų, jei nereikėtų depiliuoti kojų ir pažastų. Kad visai plaukai neaugtų. Žinau, yra visokių lazerinių sprendimų, bet tik laiko klausimas, kada žmogus evoliuconuos tiek, kad nebereikalingi plaukai tiesiog liausis augę.

Bet grįžtant prie to paties, dar būtų gerai, jei nereikėtų ar nesinorėtų žliumbti. Šiandien buvo sunki diena, jau nepamenu kada tokią sunkią dieną turėjau. Daugiau nenoriu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s