#195 žodžiai

Buvau sugalvojusi kelias neblogas temas, ką parašyti, ir… kažkur išgaravo. Balto lapo sindromo jau kurį laiką nejaučiu – kai terminai spaudžia uodegą, tai kartais klapsiu pirštais, rodos, bet ką. Gerai, kad galva dar veikia, tai nesąmonių neprirašau. Nors būna, visko pasitaiko.

Šiandien buvau trumpam ištrūkusi, kokius stebuklus daro didelis puodelis latte ir sušių porcija – tik dirbančios mamos supras. Dar tos, kurios jaučiasi užsisėdėjusios namuose. Tos, pasiklydusios tarp dienų ir puodų dangčių, nerandančios laiko knygai, o kartais penkioms ramioms minutėms tiesiog pastovėti prieš veidrodį krapštant nosį – juokauju, nesikrapšto ta nosis prie veidrodžio, geriausia, kai niekas nemato – net ir pats/pati. Ir tos, kurioms kartais norisi rėkti vidury miško, nes motinystė – tai ne tik gražūs ir pūkuoti dalykai, tai ir vaiko ašaros, per prievartą girdomi vaistai ir nykus jausmas, kad galbūt ne viską padarei. Bet juk viskas dar keisis, ir ne kartą…

Nors lijo beveik visą dieną, nuotaika laikėsi gana puiki. Gal dėl vidinio pasitenkinimo, kuris užplūsta, kai sekasi vykdyti suplanuotas užduotis. Vieną dieną mirštu, o kitą jau varau kaip tankas. Ir atvirkščiai: po sėkmingų dienų neišvengiamai ateina tuščios, tingios, gal kiek irzlios, kad kažkas nevyksta. Viskam savas laikas. Laikas arti ir laikas laukti, kol sunoks derlius. Noriu atostogų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s