#197 žodžiai

Smagu pastebėti, kad kažkada norėti dalykai pagaliau išsipildo – vadinasi, atėjo laikas. Ir nors tai nėra tai, dėl ko norėtųsi klykti iš džiaugsmo, tas santūrus džiaugsmas kvepia savotišku triumfu – štai, turiu. Turbūt jau esu tokio amžiaus, kai nebesinori spiegti dėl kiekvienos smulkmenos.

Pasakoja man apie vieną mergaitę, dar tik būsimą studentę, sako, labai daug verkia, verkia ir verkia. Nusišypsau – ir aš tokia buvau. Verkiau prieš kiekvieną egzaminą, kad neišlaikysiu, paskui verkiau prieš stojamuosius, kad niekur neįstosiu, galiausiai, kad niekas manęs nemylės ir dėl daugybės kitų dalykų. Kartais dėl niekingų dalykų išverkta daugiau nei dėl didelių…

Nenorėčiau būti vėl 19. Galima svajoti apie buvusią “jaunystę”, kai jūra buvo iki kelių, kakta nesiraukšlėjo ir kirpėja ištraukė pirmą žilą plauką, bet nenorėčiau grįžti į tą jautrumo kupiną būseną, kai protas buvo pernelyg linkęs į svajones, o kūnas – pernelyg išalkęs, kad priimtų protingus sprendimus.

Suprantu, kad visos klaidos, atradimai ir pamokos per kraują atvedė mane čia, kur dabar esu. Nieko nesigailiu. Bet tikrai nenorėčiau vėl pajusti, ką reiškia būti 19-os, kai vis dar ieškai savo kelio, vieną dieną jautiesi gulbe, o kitą – vis dar bjauriuoju ančiuku, kai dar nežinai, kad tavo amžina meilė tėra iliuzija, nes tu myli tik savo atvaizdą kitame žmoguje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s