#199 žodžiai

Šiandien viriau vyšnių uogienę. Jau senokai neteko – praėjusiais metais, rodos, viriau visas įmanomas uogas, bet tik ne vyšnias. Gal buvo ne vyšnių metai, o gal paprasčiausiai suvalgėme.

Vaikystėje man labai patikdavo vyšnių uogienė. Braškių uogienė būdavo įprasta, o vyšnių – kvepėdavo kažkuo ypatingu, tarsi švente. Ir pačios vyšnios masindavo jas skinti ir godžiai valgyti, spjaudant kauliukus. Prisigalvodavome visokių nesąmoningų žaidimų: kas toliau nuspjaus kauliuką, kas pataikys nuspjauti į sutartą tašką, kas daugiau suvalgys vyšnių, neišspjaudamas kauliukų, visus juos talpindamas burnoje ir t.t.

Pamenu, kad tuomet tikėjome, kad visi vyšnių kauliukai, kuriuos netyčia nurydavome, patekdavo į apendicitą. Gąsdindavome vienas kitą, kad kitą dieną pradės skaudėti pilvą ir veš operuoti. Kažkodėl ta apendicito operacija regėdavosi labai baisiai. Daug baisiau nei susilaužyti koją ar ranką. Tačiau visi užaugome neprapjautais pilvais ir vyšnių sultimis aptiškusiais smakrais.

Jau buvau kiek didesnė, kai sužinojau, kad vyšnių kauliukai yra nuodingi, kad juose esanti kažkokia medžiaga, kurios daugiau suvalgius gali liūdnai baigtis. Todėl vyšnių uogienės niekas nelaikydavo kelerius metus, nes bijodavo, kad vienas kitas uogienėje likęs kauliukas neapnuodytų šeimynos.

O aš kartais suvalgiusi uogą patyliukais perkąsdavau kauliuką ir suvalgydavau tą karstelėjusią, bet savotiškai skanią masę. Tikėjau, kad nuo vieno retkarčiais suvalgyto vyšnios kauliuko nieko blogo nenutiks. Ir nenutiko.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s