#200 žodžių

„Dažnai patys vanojamės dilgėlėmis – praeitimi, nes nepadarėme to, ką galėjome, arba padarėme per daug; kad žodžius dėjome į stalčius, o ne į mylimų žmonių ausis; kad tada, kai svarbu tik laikyti už rankos ir tylėti, būtinai tauškėme ką nors juokinga; kad dirbtinai kikenome, kai reikėjo tik apkabinti ir paverkti. Arba drąsinome kai jokia drąsa neturi prasmės.

<…>

Galvoju apie vaikus. Tuos, kurie nepaskambina, neatvažiuoja, neapkabina, negeria kartu arbatos, nekviečia sekmadienio pietų ir nelanko net per Velykas. Gal kažkada jie keldavosi ir eidavo miegoti, tikėdami, kad mama tuoj prieis, apkabins, paklaus, kaip prabėgo diena ir ką jaučia, pakedens plaukus arba tyliai pasėdės laikydama ranką. Tik niekada nesėdėdavo, nes turėjo milijoną svarbesnių reikalų. Nes toks gyvenimas.

<…>

Prieš kelerius metus kalbėjau su viena moterimi. Po to pokalbio man jau niekada nebuvo kaip anksčiau. Ji sakė: „Kokius mus, kai pasensime ir numirsime, norime, kad prisimintų vaikai? Mažus juos galime įbauginti labai greitai, bet kai vieną dieną būsime mažesni už vaikus, ar jie norės priglausti dilgėles?“

<…>

Gyvenimas įrodė tik vieną tiesą – jei tavo kišenės pilnos akmenų, per posūkį jie tikrai nutemps tave į didžiausią kiemo dilgėlyną.

Išmečiau visus ir užsiuvau kišenes.

Daugiau jokių akmenų ir dilgėlynų.

Tas akmuo, kurį nori įdėti į kito kišenę, yra tavo akmuo.“

(Eglė Racevičiūtė, „Moteris“ 2016.)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s