#202 žodžiai

Kai kurių žmonių nesuprantu. Nesuprantu savo tėvų. Jie nuolat vaikšto peilio ašmenimis, bandydami iš šio gyvenimo išplėšti tai, kas jiems nesiseka, kas jiems niekada nebus duota.
Sako, kai turėsi vaikų, tada suprasi – bet štai esu mama ir vis tiek nesuprantu. Nes mes gyvename visiškai skirtinguose pasauliuose.
Jie kęs skausmą, bet sukandę dantis šliauš laistyti pomidorų, o paskui visiems bėdavosis, kaip jiems sunku ir niekas nepadeda. O padėti mes neturime nei laiko, nei noro.
Jie viliasi, kad kažkas galiausiai panorės statyti naują tvartą. Nenorime. Kad kažkas sutvarkys žemės dokumentus. Netvarkome. Kad kažkas atvažiuos ten gyventi. Neatvažiuojame ir negyvename.
Aš nenoriu ten gyventi. Jei ir tektų, aš nenoriu naujo tvarto ir naujų karvių. Ir labai viliuosi, kad neteks iš to šulinio gerti – ne spjaunu į jį, o tiesiog uždarau dureles, kad neprikristų medžių lapų ar vabalų.
Aš nežinau, ką reiškia norėti tęstinumo iš savo vaikų. Kodėl kažkas privalėtų žengti tais pačiais keliais… kodėl kažkas turėtų norėti avėti savo tėvų batus ir minti tą patį kelią, pėda į pėdą…
Jie nesidžiaugia tuo, kad mums gerai sekasi, jie tik kartoja, kaip nesiseka jiems patiems ir kaip blogai, kad mes toli. O ką mes – įdilginti, atstumti, todėl tokie atšiaurūs, nenorintys mirti dėl kekės pomidorų, šlapios žemės grumsto…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s