#203 žodžiai

Žinau, kad negražu laukti kažkieno mirties, bet kai artimoje aplinkoje esti senas žmogus, nori nenori, retkarčiais pagalvoji apie tai, kas neišvengiamai nutiks. Vis paklausiu savęs, ar nebus taip, kad tai nutiks tuo metu, kai vyks kažkas labai labai gero – maždaug kaip kiaulystės dėsnis, jūs ten linksminkitės, o aš kraunuos čemodanus į dangų. Arba tai nutiks tada, kada bus ir taip blogai, kad net norėsis susikeikti, ar negalėjo palaukti porą savaičių, ką?

Mes matuojame laiką, nešiojamės laikrodžius, kažko laukiame, skubame, vėluojame, planuojame, bet nežinome, kiek yra skirta mums ir mūsų artimiesiems.  Būdamas jaunas negali būti užtikrintas, kad rytoj nesutiksės tavo paskutinė sekundė, būdamas senas – gali pavargti jos belaukdamas.

Kai dar buvau paauglė, eilinį kartą lankėmės kryžių kalne. Tuo metu ten dar nebuvo to vienuolyno ir koplyčios. Buvo likęs medinis didelis stalas nuo kažkokių pamaldų, ir jis visas buvo aprašinėtas palinkėjimais, prašymais ir banaliais “Čia buvo toks su tokia, tada ir tada”. Beskaitinėdama tuos įrašus atradau vieną prašymą: “Dieve, padaryk taip, kad mirčiau miegodama”.

Tuo metu šie žodžiai mane supurtė – kažkodėl pagalvojau, kad taip galėjo parašyti tik senas žmogus, norintis išeiti kuo ramiau, atgulti amžino poilsio tiesiog atsigulus miegoti. O dabar retkarčiais pagalvoju, kad tai galėjo būti tiesiog žmogus, bijantis mirti. Ir aš to bijau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s