#204 žodžiai

Jau rašiau, kad mes vis bėgame nuo tėvų, o galų gale turime pripažinti, kad mes atrodome kaip jie: panašiai senstame, panašiai kalbame. Kažkada stebėjausi, kaip į namus įžengus broliui ir jam prabilus, pirmieji žodžiai, persikošę per kelių kambarių sienas ir rakandus, skambėdavo visai kaip tėvo balsas – tik įtempus ausį ir įsiklausius, kas kalbama, atskirdavau, kad balsas vis dėlto kitoks, panašus tik tembras.

Šiandien žiūriu į savo rankas ir pagalvoju, kad jei dirbčiau taip sunkiai, kaip mano mama, gal ir mano sąnariai šitaip išsiklaipytų – o tas gyslotumas grynai toks pats. Tereikia tinkamų sąlygų, ir mūsų rankos būtų panašios.

Kai žiūriu į savo vaiką, man sunku jame įžvelgti save – matau tik jo tėtį, savo vyrą. Todėl kai kas nors pakomentuoja, kad jis panašus į mane, aš kelis kartus perklausiu, ar tikrai, ir kurie būtent bruožai yra panašūs. Akys? Nosis? O gal šypsena?

O gal jis neturės tos išvaizdos, bet perims būdą, polinkį į tekstus. Kai darželio auklėtoja pasakė, kad Mažiui labai patinka vartyti knygas, man glosto savimeilę, kad štai, auginame teisingai. Bet paskui šypteliu, jei būtų darželyje televizorius, tuoj atsiskleistų polinkis į judančių vaizdų žiūrėjimą bei technologijas, ypač nuotolinio valdymo pultelio maigymą.

Kodėl susitaikymas su tėvais ateina per vėlai – nors abi pusės panašios, jos mato skirtingai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s