#208 žodžiai

Kai užaugsiu, būsiu karaliene. Gyvensiu dideliame dvare, kurio kambarių nesugebėsiu apeiti, net ir genama smalsumo į kai kuriuos bijosiu užeiti, kitų – paklibinsiu tik užrakintas duris ir niekada nerasiu raktų. Galbūt nenorėsiu sužinoti, kas juose užrakinta.

Tame dvare bus aukštos lubos ir milžiniški sietynai, kad, kai norėsis linksmybių, bus galima ant jų suptis, švelniai tilindžiuojant kristalams. Ten bus daug sofų ir krėslų, mažų stalelių su pamerktomis gėlėmis ir kažkieno netyčia palikta taure. Valgomajame didysis stalas bus tokio ilgio, kad sėdint jo gale norėsis pasiimti žiūronus, kad įžiūrėtum priešais sėdinčiojo veidą, ar jis šypsosi ar raukosi. O gal viskas bus atvirkščiai: tas stalas bus toks trumpas, kad sėdėdama įremsiu savo kelius į tavuosius ir valgydama painiosiu mudviejų lėkštes, atrodys, kad valgome iš tos pačios lėkštės, vis bijodami palenkti galvą, kad nesusidaužtume kaktomis. Bet taip išmoksime valgyti elegantiškai – tiesiomis nugaromis ir prie burnos keliamais šaukštais.

Dvaro gale bus terasa, atsiverianti į didelius sodus. Aš bėgsiu į juos vis atsisukdama į medžių gožiamus rūmus, bijodama paleisti juos iš akių, kad tik nepasiklysčiau, kad visa, ką turiu, nedingtų amžiams. Kartais lipsiu į seną obelį ir delnuose sukdama mažą geltoną obuoliuką užsimerkusi save bauginsiu, kad neturiu namų, kad štai esu paukštė, gyvenanti medyje ir neturinti kam giedoti. Tada atsimerksiu, pamatysiu tave ir labai apsidžiaugsiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s