#209 žodžiai

Turbūt jau senatvinis marazmas parsėlina paslapčiukais pakampiais, nes kartais šast ir pakiša panosėn kokį seną seną prisiminimą apie kokią nors patirtį ar nuotykį, kuriuos jau kadais pamiršusi, o gal net buvau ir ištrynusi. Ne sapnais pareina, o tiesiog prausiantis duše ar hipnotizuojant rytais arbatinuką.

Visokių tų prisiminimų yra. Ir gėdingų, ir linksmų. Kartais pagalvoju, vajė, čia tikrai taip nutiko, o gal prisigalvojau? Kuo toliau, tuo labiau pradedu abejoti savo atminties skaidrumu. Kai kurie dalykai išties atrodo kaip prisigalvoti.

Dar tebesaugau žalios jaunystės (vidurinė mokykla ir pirmieji kursai universitete) dienoraščius, rašytus ranka. Kažkada praverčiau, ir smalsu, ir tuo pačiu savotiškai negera – die, kokia aš tada buvau naivi ir kokia kvaila, paskaitai tas sapaliones ir net šiek tiek sutąso nuo to negerumo, nes buvau neteisi šitaip galvodama ar net elgdamasi su žmonėmis. Tos savęs, buvusios, tikrai dabar nemėgčiau.

Ir kai vyresni žmonės pradeda pezėti, kad štai devyniolikos yra pats tas tekėti ir kurti šeimą, aš tik palinguoju galvą – jūs jau pamiršote, kokie kvaili jūs buvote devyniolikos. Ir nereikia girtis, kad patys anksti tuokėtės ar susilaukėte vaikų – čia tikrai nėra kuo didžiuotis, jei anksčiau pradėję vis tiek toli nenubėgote, arba gėdingi praeities faktai styro iš praplyšusių kišenių.

Kartais gera pamiršti. Ypač gėdingus dalykus iš žalios jaunystės, nors jie ir atvedė į DABAR.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s