#210 žodžių

Sausio antrąją parašiau du žodžius: naikinsiu tatuiruotę. Kaip ir buvo galima numanyti, tatuiruotė vis dar gyva. Nes aš daug ką pasakau norinti daryti, bet nedarau. Nes aš kartais noriu dalykų, kuriems dar neatėjo laikas. Nes kai ateina laikas, tada ir visas pasaulis tau padeda. Nes atėjus laikui, tu nori labiau. Nori taip, kad nebegali įsivaizduoti kito scenarijaus. O jei ir įsivaizduoji, tai laikai jį pačiu blogiausiu variantu nesėkmės atveju.

Mano ryšys su tuo piešiniu ant kojos yra savotiškas, nes aš nejaučiu jokio ryšio vien dėl to, kad aš nejaučiu turinti tatuiruotę. Tai tik piešinys, prilipęs iškart, kad jį nustojau pastebėti vos tik atėjus nuogų blauzdų sezonui (tatuiruotė daryta sausį). Prisimindavau tik tuomet, kai pagaudavau žmonių žvilgsnius arba išgirsdavau aptariant tą piešinį.

Kiek atsimenu, norėjau tattoo ilgai, pradėjau svajoti dar mokykloje. Ir štai pirmajame kurse, grįžusi po Kalėdų atostogų aš jau buvau pasiryžusi adatai ir rašalui, ar kaip ten pavadinti, kad neskambėtų pernelyg poetiškai.

O dabar, nors vis dar nebejaučiu turinti tatuiruotę, pradedu galvoti apie jos naikinimą. Nežinau, ką man reiškia ją ištrinti – ar ištrinti buvusias patirtis, ar tiesiog išvalyti odą. Esmė ta, kad aš nedirbu jokio valstybinio darbo ir man nekyla bėdų dėl tatuiruotos kojos. Bet greičiausiai ta bėda pradeda augti manyje. Gal tam ateis laikas šį rudenį? Bus matyti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s