#211 žodžių

Vidinis cenzorius kartais prispaudžia savo sausą delną man prie burnos. Nekalbėk. Nereikia. Gal kam įdomu, bet tie žmonės pernelyg gyvi, kad apie juos kalbėtum. Supyks, įsižeis. Galbūt visą likusį gyvenimą tau primins tavo ištartus žodžius, nors patys įsiunta iki raudonumo, jei primeni jų žodžius, ištartus su pykčiu, nepaaiškinama nemeile.

Žmonės, jie tokie, jie pamiršta tai, kas nėra malonu prisiminti. Ir kai mirusieji išeina, tie patys žmonės kalba tik tai, kas buvo gerai. Jie dūsauja ir grąžo rankas, ak, kaip jie gailisi, kaip liūdi ir ilgisi, bet jie tikrai nenori, kad jiems kas primintų, kokie jie buvo skaudūs tiems išėjusiems, kol anie dar buvo gyvi. Ne, jie nenori to prisiminti. Nes nebėra galimybės atsiprašyti už savo elgesį ir žodžius. Todėl šičia galioja dviguba taisyklė: nieko blogo apie mirusius, nieko blogo apie mūsų elgesį su jais.

Gana dažnai jaučiu neteisybę. Toks jausmas, tarsi kas užspaustų antrankius ant riešų ir apkaltintų tuo, ko net sapnuose neregėjusi. Man vis norisi pasakyti, pažiūrėkit, ar tokia buvo jūsų teisybė, kai ištarėte nuodus, kurie iki šiol graužia sielos tarpupirščius? Ne, man norisi išrėkti, kad jūs ne žmonės, o gyvuliai, elgęsi brutaliai, egoistiškai, tad jūs neturite jokios teisės dabar verkti ar jaustis nuskriausti, nes skriaudikais pirmiausia buvote jūs. Dilgėlės, kokios dilgėlės…

Atsiprašyti yra sunku, ne ką lengviau yra atleisti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s