#214 žodžių

Tikėjimas yra bjaurus dalykas. Kalbu ne apie religinius aspektus – greičiau apie tikėjimą bendrąja prasme, kai tikime žmonėmis, sėkme, palankiomis aplinkybėmis, savimi ir niekuo kitu, o kartais – absoliučiai niekuo.

Turiu nuoskaudą ir ne vieną, bet šįkart vis atsigręžiu į žmones, kurie vis kažkaip pataiko užminti ant nuospaudos. Jie šypsosi, trauko pečiais, kartais plekšnoja tau per petį, sako, kad nieko nežino, tuoj išsiaiškins, ir išvis ko tu čia pergyveni, tau tik pasirodė, gi viskas yra absoliučiai kitaip – tiesiog įtempk savo ausų būgnelius, nes jie dabar ruošiasi tau pagroti dar vieną melo melodiją (koks žodžių žaismas!), kad tik tu nurimtum, įtrauktum nagus ir liautumeis purkštavus. Nes nu gi rimtai, tu nieko nesupranti – jie yra bosas ir jie žino geriau.

Puikiai suprantu, kad šita kelionė su kažką kišenėse rezgančiais gal kiek per ilgai užtruko. Mindžiukuoju vietoje – negaliu išeiti, kol neturiu kur. Pardaviau sielą už pinigus, tai ir plušu, braukiu prakaitą, stengiuosi, braižau planus, kurpiu tekstus ir mušu visus rezultatų rekordus, bet burnoje toks šūdinas skonis, kad tik norisi pasilenkti ir išsivemti iki pat sielos gelmių.

Sukandu dantis. Meluoju, mano priekiniai dantys vis dar nesusikanda, supistas tarpelis netrukdo gyventi, kol nereikia atsikąsti kokio vytinto kumpio. Taigi sučiaupiu lūpas. Tyliu, nieko nesakau. Klapsiu blakstienomis, stengiuosi nepamesti jau kiek svyruojančios šypsenos. Ir vis tiek kada nors tai baigsis. Kai pasibaigs pinigai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s