#216 žodžių

Atsimenu, jau ruošiamės miegoti, bet kaip visada mama kuičiasi virtuvėje, deda vakarienės likučius į šaldytuvą, valo stalą, kiloja indus, kažko ieško, kažką ištraukia rytojaus pietums, kad atšiltų – virtuvinių darbų nebūtina vardinti, ir taip aišku. Aš persirengiu pižamą, atsigulu į savo lovą, paguliu, o tada guluosi į mamos lovą, atsargiai pakeldama antklodę ir po ja įlįsdama kiek galima nejaukiant patalų, užsikloju galvą ir prisiplojusi laukiu, kvėpuodama trumpais įkvėpimais. Manęs nėra. Mama ateis ir atklodama išsigąs – visada išsigąsta, nors dabar jau suprantu, kad tokio amžiaus vaikas nėra nematomas, net jei ir guli po storiausia pūkine antklode. Ji aiktelės, kažką pasakys, o aš šypsosiuosi ir grįšiu į savo lovą – mano mama persivilks naktinius ir atsiguls į jau pašildytus patalus. Ji greitai užmigs, gal dėl to, kad lovoje šilta, o gal, kad labai pavargo. Aš gulėsiu tamsoje ir žiūrėsiu į lubas arba pro užuolaidas sunkiai besikošiančią mėnesieną. Galiausiai užmigsiu ir ryte pabusiu paskutinė, mamos lova bus tuščia, sujauktais patalais. Aš kelsiuos ir klosiu abiejų mūsų lovas. Ateinantį vakarą vėl viską kartosiu – sulaikiusi kvapą klausysiuosi, kaip artėja jos žingsniai, kaip ji uždega naktinę lempelę prie lovos prieš išjungdama šviesą. Ji išsigąs, visada išsigąsta.

Užaugome ir nebeiname šildyti mamos lovos. Dabar mes šildome ją savo vaikams. Kas kartą, kai sakau mažiui, kad palauktų lovoje, aš tuoj ateisiu, girdžiu, kaip jis laukdamas džiūgauja.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s