#217 žodžių

Vasara. Mes sėdime ant laipto prie savo namo. Saulė kaip tik kaitina namo „užpakalį“, tad pusilgis šešėlis krenta į kiemo pusę, galime laiką leisti pavėsyje. Vištos šokinėja prie serbento, bandydamos pačiupti vieną kitą uogą. Ten, kur prasideda kriaušės metamas pavėsis, išsitiesusi guli katė, prisimerkusi žiūrėdama, kaip saulės spinduliai žaidžia su vėjo tingiai judinamais lapais, ant asfalto bėgioja aptingę, popietiniai saulės zuikučiai. Mums nuobodu, darbų būtų galima prisigalvoti, bet tingime. A.A. močiutė irgi sėdi pavėsyje ir braižydama šakaliu žemę pasakos ką nors. Ji visada kalba: ar apie tai, ką matė, ar ką per radiją girdėjo, ar ką prisimena iš kitų laikų, kad dabar viskas kitaip, galbūt ne visai teisingai.

Vakarop, kai saulė bus pasisukusi, o mes jau spėję du kartus susipykti ir vėl draugiškai pasidalinę saldainius, brolis pačiups užsižiopsojusį gaidį ir lieps man laikyti. Trinktels durimis ir nubėgs vidun, pareis nešinas švirkštu be adatos su rusvu skysčiu. Kas čia? Tėvo alus, merks akį man. Pražiodys gaidį ir girdys jį tuo alumi. Vaikystės kvailumas…

Tada mes jį paleisime ir kvatosimės žiūrėdami, kaip jis lengvai svirduliuodamas keliauja tvarto link, kur jau ant laktų sutūpusios vištos. Jis šoks ant tų laktų ir kris, vėl šoks ir kris, kol galiausiai užsikeperios iki viršaus, piktai aplinkui kudakuojant vištoms. Juoksimės iki ašarų, bet niekam nesakysime, ką padarėme. Įdomu, ką būtų pasakiusi močiutė… Nebėra, nebepasakys.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s