#219 žodžių

Keista šiemet vasara… kupina bėgimo, naujų dalykų, naujų patirčių ir tuo pačiu tarsi neišsipildžiusi – be saulės skandinimo jūroje, ilgų pašnekesių prie vyno taurės, naktinėjimo po dangumi, o ne prie kompiuterio.

Ir popietę išlindus iš namų girdžiu svirpiančius žiogus, ir jau žinau, kad pjauna vasarą rudens dalgiai, kad tuoj pradės gandrai buriuotis nukultuose laukuose, bet dar skaudžiau rypuos gervės, rėžiančios tiesias linijas sparnų galais. Ir jau rytai tokie – ta gaivuma alsuoja rudenio šalčiu. Lyg ir dar šilta, bet ir tuo pačiu jau neramu, nes pradedi galvoti apie naujus batelius, o gal šiltesnę palaidinę, dar daugiau minčių apie vaiko aprangą – šiltesnę striukę, patogią kepurę… ir taip daug reikalų, galėtų tas ruduo ir neskubėti.

Bet jis ateis. Jurginais apsikaišęs, triauškindamas pirmuosius subrendusius riešutus, kąsdamas saldinį obuolį. Ateis vilkdamas kojas per pradėjusius kristi lapus, pačiupinės šaltais pirštais kaklą ir norėsis susisiausti, dažniau galvosi apie arbatą ir šildymo pradžią, kuri vienintelė yra ta, kuri nesiskubina ateiti.

Darbų tai daug – nuobodu nebus. Bet kas įkvepia labiau  – rudens ar vasaros lietus?

Atrodo, rašau pastraipomis, nors sakinius dėlioju eilėmis, kaip dar vienam pseudo-eilėraščiui. Tai ruduo kaltas, jis žadina lyriškumą, kuris karštą vasaros dieną dažniausiai kiūto kišenėje ir nedrįsta pasirodyti, nes ne laikas ir ne vieta būti lyriškam, kai šitaip saulė džiugina. O dabar… lietus, lietus, lietus.

Tuoj prasidės obuolių pyragai. Gal ir gerai. Senokai nekepėme kažko saldaus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s