#220 žodžių

Labai nemėgstu nepasitenkinimo jausmo – nepasitenkinimo savimi, šalia esančiais, situacija, oru, meniu, televizijos programa, dienos režimu ir kitais dalykais. Labai siutina, kad siuntu, kai būtų galima nesiusti. Labai savęs nemėgstu piktos ir irzlios, dygios kaip kaktusas, tada dar labiau pykstu ir kartais skaudinu kitus, tarsi bandydama dar giliau save įmurkdyti į nepasitenkinimo liūną. Tos dienos, kai gali pasielgti neadekvačiai, trenkti durimis, pasakyti tai, ko geriau nesakyti, arba išvis nekęsti savęs tyliai ir žliumbti gaižiomis ašaromis, vis savęs nekenčiant dar labiau.

Nežinau, kam tokios dienos reikalingos – ar kaip atsvara gerai savijautai, sėkmingiems projektams ir padarytiems darbams, ar tiesiog jos išlenda tam, kad nepamirštum, kokia sau nemiela gali būti. Kad žiūrėdama į veidrodį liautumeisi maivytis ir priimtum save tokią, kokia esi – ir pavargusią, ir nusivylusią, ir blogai nuvalytu makiažu, ar pajuodusiais paakiais… Kad išmoktum save mylėti ir tada, kai nekenti visų aplinkui, o labiausiai nekenti savęs.

Kad garsiai sau pasakytum, šiandien man liūdna, man pikta, man negera. Kad paprašytum pagalbos arba kaip tik laikytis atokiau, nes gali būti visko. Ir tai ne koks sumautas PMS, kurio buvimo nėra įrodę mokslininkai, o tiesiog toks mėnulis, tokia diena, tokia fazė ir žvaigždžių išsidėstymas, tebūnie ne ta koja iš lovos, tiesiog.

Labai nemėgstu tokių dienų ir savęs jų metu. Bet žinau, kad jos praeina, o po to vėl būna gerai. Kaip kad saulė grįžta po lietaus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s