#230 žodžių

Vienas du trys keturi penki šeši septyni aštuoni devyni dešimt vienuolika dvylika trylika keturiolika penkiolika šešiolika septyniolika aštuoniolika devyniolika dvidešimt dvidešimt vienas dvidešimt du dvidešimt trys dvidešimt keturi dvidešimt penki dvidešimt šeši dvidešimt septyni dvidešimt aštuoni dvidešimt devyni trisdešimt trisdešimt vienas trisdešimt du…

Kai manęs paklausia, o dažniausiai neklausia, kiek man metų, tiesiog reikia nurodyti kur nors anketoje, visą laiką turiu sekundę pamąstyti ir paskaičiuoti, kiek man tų metų yra. Man trisdešimt du. Ar daug? „Tavo metų jau turėjau tris vaikus“, jau žiotųsi mano mama, bet aš ją pataisyčiau, kad manęs susilaukė būdama trisdešimt dviejų ir pusės, tad beveik trisdešimt trijų.

Koks čia fengšui lyginti gyvenimus vaikų skaičiumi? Joks. Nes jei jau taip, tada sakyčiau, kad užtat aš turiu daugiau: vairuoju mašiną, turiu mylimą ir mylintį vyrą, gerą darbą ir apskritai geresnį gyvenimą. Kur jau čia lyginti su trim vaikais…

Man rodos, aš ir dviejų nebenoriu…

Bet šiaip amžius yra padla. Nes jis tarsi eina iš paskos, nors iš tikrųjų visą laiką bėga priekyje – vykis mane, vykis, rėkia jis, antraip nespėsi padaryti to ir ano, nes tavo bendraamžiai jau padarė tą ir aną. Taip ir rungiamės lenktynėse – tarsi tarpusavyje, o iš tikrųjų su laiku.

Šiomis dienomis vis užtaikome įsijungti olimpiados žaidynių transliaciją, kai kas nors bėga arba irkluoja. Taip ir žiūrime: vieni bėga, kiti irkluoja. Dar kokia moterikė pritupia ir išsuka sviedinį išleisdama skambų Ha! Ji irgi kovoja su laiku.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s